SAMSARA

Laosas. Jaunas budistas kiekvieną rytą keliasi per upę. Kitame krante gyvenanti senolė ruošiasi mirti. Jaunuolis skaito jai „Tibeto mirusiųjų knygą“ – gidą, kuris padeda nepaklysti kelyje į reinkarnaciją. Senolės dvasiai palikus kūną jis sušnabžda paskutinius žodžius ir pats pasineria į meditaciją, norėdamas palydėti ją transformacijos kelionėje. Užsimerkiame. Išnirsime jau Tanzanijoje, pas moteris dirbančias jūržolių ūkyje.

REŽISIERIAUS BIOGRAFIJA
Lois Patiño (g. 1983) studijavo psichologiją ir kiną Madride, Niujorke bei Barselonoje. Jo filmai buvo pristatyti Kanų, Berlyno, Lokarno, Toronto, Roterdamo, Niujorko ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose, o video instaliacijos eksponuotos MoMA‘oje, Pompidu centre Paryžiuje ir kitose galerijose. Harvardo universitetas jam skyrė stipendiją, kuria apdovanojami jauni kūrėjai „pasižymintys nepriklausoma dvasia ir tyrinėjantys įvairias kultūras su giliu estetiniu jautrumu“. Lois Patiño yra vienas iš Naujojo Galisijos kino kūrėjų, kartu su Olivier Laxe, Helena Girón ir Samuel M. Delgado ir kitais. Jų filmams būdingi įvairūs formos eksperimentai, tradicinio pasakojimo suardymas, darbas su vietinėmis kino ir gyventojų bendruomenėmis.

Režisierius Lois Patiño pasiūlo žiūrovams naują patirtį. Garsu ir šviesomis jis veda žiūrovus už pažįstamo pasaulio ribų. Žiūrėjimo procesas sugretinamas su gyvenimo, mirties bei atgimimo ciklu ir sukuria unikalią meditaciją. Kartu, tai galimybė suprasti ir pajusti nematomus ryšius, kurie sieja žmones, kultūras, ar tolimus geografinius taškus.

REŽISIERIUS APIE FILMĄ
Apie Samsarą Lois Patiño sako: „Gilinuosi į tai, ką nuolat tyrinėju savo darbuose: kaip pavaizduoti santykį tarp žmogaus ir aplinkos. Tai antropologiškas susidomėjimas, sutelktas į mitus ir dvasinį gyvenimą, kartu siekiant įtraukti žiūrovą į intymią, meditatyvią patirtį. Šiame filme toliau tyrinėju Froido idėją apie „vandenyno jausmą“. Tai jausmas, jog esi Visumos dalis, lyg lašas nedalomame vandenyne. Panaši dvasinės bendrystė pasireiškia ir budistiniame nušvitime. Kartu, Samsaroje norėjau toliau tyrinėti vaizdo „tuštinimą“ ir gilintis į vaizdavimą kine to, kas nematoma. Taip sugalvojau filmą, kurį galima patirti užmerktomis akimis. Norėjau priartinti kino patirtį dar arčiau prie meditavimo ir kino salėje sukurti kolektyvinę meditaciją.“