Interviu su kontraversiško Kanų kino festivalio hito „Taip!“ režisieriumi Nadav Lapid

◗ Kaip kilo noras sukurti filmą apie muzikantą, kuris parsiduoda kūnu ir siela linksmindamas galinguosius, siekdamas turtų ir šlovės?

Individo santykis su bendruomene arba šalimi yra pasikartojanti visų mano filmų tema. Mane domina asmens gebėjimas egzistuoti grupės kontekste. Menininkui svarbu stengtis suprasti laikmečio dvasią. Jaučiau, kad mano ankstesnis filmas „Ahedės kelis“ išreiškė visą galimą pasipiktinimą, atmetimą, pyktį ir įkaitintą opozicijos diskursą. Neatsitiktinai filmas baigėsi tuo, kad pagrindinis veikėjas nusprendė viską mesti ir tapti geru. Man buvo įdomu patyrinėti, ką reiškia būti geru šiandien, pasaulyje, kuris tampa vis blogesniu ir blogesniu.

◗ Filme „Taip!“ nuskamba frazė, kad yra tik du žodžiai: „ne“ – atsisakymas, pasipriešinimas, ir „taip“ – sutikimas ir pasidavimas.

Tai, apie ką kalbu filme, gerokai pranoksta Izraelio situaciją. Manau, kad požiūris į šią temą iš „ne“ perspektyvos yra šiek tiek pasenęs. Geriausias būdas kalbėti apie pasaulyje vyraujančią galią yra būti jos sutraiškytam. Susiduriame su ribomis, panašiai, kaip skruzdė rėkianti ant dramblio. Šiuo metu vienintelė tiesa yra pasidavimas. Vienoje scenoje Jud sako savo sūnui: „Pasiduok kuo anksčiau. Pasidavimas yra laimė.“ Anksčiau mano filmų personažai tyrinėjo pykčio, protesto ir maišto teritorijas, o šiame filme viskas atvirkščiai. Ankstesniuose filmuose perteikia fantaziją, kad vaiko eilėraščiai ar vyro šūksniai gali sumažinti ar visai panaikinti atotrūkį tarp pasaulio, kuriame gyvename, ir pasaulio, kuriame turėtume gyventi. Norėjau tuo tikėti, net žinodamas, kad nusivilsiu. Visada jaučiausi artimas personažams, kurie trankėsi į sienas ar uždarytas duris. Vis dar esu apsėstas tų durų, atvirų ar uždarytų, bet jau nebetrankau galvos į jas. Tai jau archajiška. Šiandien apie tai galiu kalbėti tik vaizduodamas žmogų, kuris šliaužia, kad praslystų pro atviras duris prieš pat joms užsitrenkiant. Manau, kad tai geriau atspindi pasaulio tiesą, menininko tiesą dabartyje. Jud yra mano pirmasis pasyvus pagrindinis veikėjas, nes jis viską priima, atiduoda save besąlygiškai. Kinematografiniame lygmenyje tai labai stimuliuoja. Savo judesiais ir gestais jis yra toks aktyvus, kiek tik gali būti. Jis niekada nenustoja judėti ar šokti. Bet jo valia ir troškimai yra sterilizuoti.

◗ Reflektuodamas beviltišką situaciją, „Taip!“ primena kinematografinį gestą, kupiną įniršio ir poezijos.

Kol atkakliai dirbi su kamera, kol užfiksuoji kažką, kas pranoksta temą, kol tiki filmavimo ir nufilmuoto objekto galia, tu neišvengiamai ieškai grožio. Tai filmas, kuris formaliai nuolat ieško mažų išganymo momentų gana liūdnoje realybėje.

◗ Ar Jud personažas turi autobiografinių elementų?

Dabar mes visi esame menininkai prie durų, net jei keli saulės spinduliai mus apsaugo nuo batų ir ausų laižymo. Filme nėra gailesčio. Kaip režisierius galiu tik atkreipti dėmesį, kad dažnai esame priversti susitaikyti su Jud padėtimi. Jud yra mano pirmasis herojus, kuris tam tikra prasme yra visai nepolitiškas. Jis nieko nesupranta ir nesistengia suprasti apie jį supantį pasaulį. Politika jam nuobodi. Jis nori būti muzikinės komedijos, o ne politinio filmo veikėju. Filmas prieš jo valią tempia jį politine linkme, nes tokia yra realybė, tačiau Jud daug patogiau jaučiasi muzikinėje filmo dalyje. Ten jis jaučiasi kaip namie. Deja, jam reikia pinigų, todėl jis turi išeiti į pasaulį ir taip patenka į politinį filmą.

◗ 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ surengė žiaurų išpuolį prieš Izraelį, po kurio Izraelio armija surengė daugybę atsakomųjų išpuolių Gazos ruože. Kokiu mastu šis istorinis įvykis paveikė jūsų filmo, kurio scenarijus buvo perrašytas 2024 m. pavasarį, kūrimą?

Jaučiuosi šiek tiek kaip Jud, nes nesiekiau sukurti filmo, kuris būtų vertinamas kaip politinis. Spalio 7 d. buvau Paryžiuje ir, kaip daugelis žmonių, buvau sukrėstas to, kas vyko Izraelyje. Kadangi esu kino režisierius, po kelių valandų susimąsčiau, kokia prasmė dabar kurti filmus, ypač tą, kurį ruošiausi kurti – apie menininko padėtį. Praėjo keliolika dienų, kol atsargiai vėl atidariau kompiuterį ir ėmiau nagrinėti scenarijų. Pirmoji scenarijaus eilutė vis dar yra filme. Ją pasako generalinio štabo vadas, kuris iššaukia Jud į dainų dvikovą. Antrąją eilutę ištaria Jud žmona Jasmina, kuri jam sako: „Tegul generalinio štabo vadas laimi.“ Man šios dvi eilutės yra susijusios su spalio 7 d. išpuoliais. Visapusiškas armijos pralaimėjimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių buvo imtasi keršto. Aišku, Izraelio valstybės padėtis nebuvo daug geresnė ir prieš spalio 7 d. Pirminis scenarijus buvo pakeistas, bet ne visiškai transformuotas. Esu iš šalies, kur gyvenimas ir mirtis yra kasdienybės dalis. Galbūt tai ir skiria Izraelio režisierių nuo Prancūzijos režisieriaus. Izraelio režisierius negali pabėgti nei nuo valstybės, nei nuo savo šalies politikos. Gali slėptis, kiek nori, bet šalis tave pasivys.

◗ Sutikdamas sukurti muziką patriotiniam himnui, Jud tampa Izraelio propagandos agentu.

Man patiko mintis, kad Jud savo karinį veiksmą išreiškia per melodijos komponavimą. Kol aviacija ir artilerija leidžia raketas į Gazą, Jud leidžia muzikos natas. Praėjus dviem savaitėms po spalio 7 d. grįžau į Izraelį, norėjau pabandyti suprasti, kas vyksta. Susitikau ir išklausiau daug žmonių: draugų, pažįstamų, roko muzikantų, filmų kūrėjų. Visi – kiekvienas savaip – dirbo karo labui kurdami dainas ir vaizdo klipus. Tai tapo didžiu vienijančiu tikslu. Menininkai taip pat kariavo. Menas Izraelyje pasirinko pusę.

◗ Dažnai veiksmo fone matyti Dovydo žvaigždė ir Izraelio vėliava. Kiek tai yra perdėta?

Tai tiksliai atspindi šiandienos realybę. Projekte buvo potencialas, kuris tapo realybe. Šalis jau buvo gana tiesmukai nacionalistinė, bet niuansai išnyko. Dviprasmiškumui neliko vietos.

◗ Filme yra daug dainų ir šokių scenų, kodėl pasirinkta tokia forma?

Esu linkęs pristatyti filmą kaip muzikinę tragediją. Visuose mano ankstesniuose filmuose buvo žodžių ir judesių dichotomija. Šiame filme norėjau sukurti personažą, kuris beveik nenaudoja žodžių. Mano tikėjimas žodžiais išseko. Taip pat ir Jud. Kaip muzikantas, jis kuria melodiją, bet nerašo žodžių. Atsiribojimas nuo žodinės išraiškos leidžia jam slėptis už šokio ir muzikos. Kai užduodamas klausimas, jis atsako šokiu. Paprastai karaliaus juokdarys pasakoja tiesą dainomis ir šokiais – jie tampa alternatyviu keliu į tiesą, kai žodžiai draudžiami. Tačiau Jud dainos ir šokiai atspindi žodžių ir ginklų smurtą. Nepaisant to, nemanau, kad filmas kaltina Jud. Filmo pabaigoje atsiranda išvykimo ir meilės idėjos. Yra noras pabėgti nuo visko, net jei tai būtų tik laikinas sprendimas.

◗ Kartais filmuojami ne personažų veidai, o pavyzdžiui, rankos. Jūsų filme matyti noras išnaudoti kiekvieną kūno dalį ir suteikti joms didelį išraiškingumą.

Man įdomios kūno dalys, kurios yra rečiau filmuojamos nei kitos. Kino istorijoje tam tikros kūno dalys buvo diskriminuojamos.

◗ Burna vaidina esminį vaidmenį filme: dainavimas ir bučiavimasis, laižymas, rijimas, gėrimas, vėmimas... Burnos svarba pabrėžia Jud ir Yasmine godumą, jų troškimą pinigų ir sėkmės, kuris kelia tam tikrą pasibjaurėjimą.

Tai filmas, kuriame burna mažai kalba, kitaip nei „Sinonimuose“ ar „Ahedės kelyje“. Ji užsiima kitais dalykais. Nors ji nekalba, lieka labai aktyvi.

◗ Burna yra susijusi su filmo siužete vyraujančia obsesija maistui. Jūs nukreipiate maistą nuo jo pagrindinės funkcijos, čia įnirtingas maisto vartojimas siejamas su nešvankumo, purvo ir prostitucijos sąvokomis. Tai, kas iš esmės yra natūralu, filme tampa priešinga gamtai.

Filme maistas yra nuolatinio pažeminimo forma tiems, kurie jį vartoja. Arba tu kalbi, arba laižai ir prisikemši.

◗ Pirmojoje scenoje, kur vaizduojama dekadentiškas turtuolių vakarėlis, jūs aiškiai cituojate George'o Groszo paveikslą „Visuomenės kolonos“. Visame filme jūs naudojate kamerą kaip teptuką, keliose scenose pasiduodamas vizualios abstrakcijos pagundai. Ar jus įkvėpė futurizmas, dadaizmas, ekspresionizmas ar kiti meniniai judėjimai?

Labai. Man labai įdomus impresionistų projektas, kurio tikslas – nupiešti ne automobilį, o emocijas, kurias jis palieka pravažiuodamas. Arba Jacksono Pollocko kūryba, kuris atakuoja drobę teptukais, siekdamas sujungti atsitiktinumą ir kūrybą bei išlaisvinti kūrybinį gestą nuo minties. Manau, kad šis iššūkis yra tūkstančius kartų įdomesnis ir didesnis, kai naudojama kamera, kuri iš esmės yra labai sterilus įrankis tiksliam realybės atspindžiui sukurti. Svarbu į filmą įleisti pasaulio chaosą. Pernelyg tikslių ir nulaižytų filmų pavojus yra tai, kad galiausiai jie kalba tik apie save, o ne apie juos supantį pasaulį. Man patinka patarlė, kad šokdamas jauti, kaip pasaulis šoka kartu su tavimi. Savo filme bandžiau tai perteikti tiesiogiai, bet tą daug lengviau pasakyti nei nufilmuoti.

◗ Kaip rinkotės filmo dainas ir muziką, pavyzdžiui, Elvio Preslio „Love Me Tender“?

Man svarbu, kad kiekviena filmo scena įkūnytų visą filmą ir visas jo pagrindines įtampas. Ypač pirmoji scena. Filmo pradžioje vykstantis vakarėlis baigiasi dainų mūšiu dalyvaujant visuomenės kolonoms. Generalinio štabo viršininkas rėkdamas dainuoja „Love Me Tender“, kvailiodamas iškraipo taip, kad ji skamba kaip karo daina. Jud ir Jasmina iš pradžių priešinasi, bet netrukus pasiduoda. Pasidavę, jie perkelia „Love Me Tender“ į totalios meilės dainos dimensiją. Man buvo įdomu iškreipti dainą ir vėliau jai sugrąžinti pradinę formą. Visos filmo temos – grupinės kvailionės, keliančios pavojų meilei, įtampa tarp privataus ir kolektyvinio – yra šioje scenoje. Tai perteikiama muzika. Man patinka, kad joje generalinio štabo vadas dainuoja Elvio dainą. Jei būtų dainininkų armija, Elvis galėtų būti generalinio štabo vadas su savo keistu vyriškumu, kuris man siejasi su Izraelio militaristiniu vyriškumu.

◗ Ką galite papasakoti apie propagandinį muzikinį vaizdo klipą, kuris rodomas filmo pabaigoje?

Aš nieko neišgalvojau. Kelios savaitės po spalio 7 d. išpuolių ir karo Gazos ruože pradžios strateginiai konsultantai susitiko, kad sugalvotų įvairias iniciatyvas, kaip pakelti šalies moralę. Jie paėmė legendinę Izraelio dainą, parašytą maždaug tuo metu, kai šalis buvo įkurta, ir pakeitė jos žodžius, kad ji taptų keršto ir žudymo himnu. Jie nufilmavo šią dainą dainuojantį vaikų chorą. Tam tikra prasme filmas yra ir dainos kūrimo istorija. Baisūs žodžiai, kuriuos Jud pritaiko muzikai, yra tikri. Jie nėra mano vaizduotės vaisius.

◗ Jud turi konfliktišką santykį su mirusia motina, su kuria jis kalba žiūrėdamas į dangų ir kuri kartais išreiškia savo nepritarimą.

Vienintelės švelnios akimirkos filme „Ahedės kelis“ buvo pagrindinio veikėjo pokalbiai su savo sergančia motina. Filme „Taip!“ Jud motina simbolizuoja sąžinę ir moralę, kurias reikia nutildyti, bet kurios vis tiek sugeba pakenkti dekadentiškai nacionalistų kelionei laivu arba užversti Jud akmenimis, kai jis galiausiai iš savęs išspaudžia, išrėkia himno melodiją į bombarduojamos Gazos mieste. Šie įsikišimai suteikia filmui mistinį matmenį.

◗ Kaip apibūdintumėte Jud partnerę Jasminą?

Jie kartu šoka, kartu linksminasi ir kartu užsiima prostitucija. Bet Jasminai prostitucija yra priemonė, o Jud ji tampa egzistenciniu būviu. Jud tampa priklausomas nuo paklusnumo. Vienintelis dalykas, kurį jis sugeba pasakyti, yra „taip“. Kitaip nei jis, Jasmina yra kovotoja.

◗ Filme yra keletas netikėtų specialiųjų efektų.

Mes gyvename labai technologizuotame pasaulyje. Filme maišosi futuristinės technologijos, kaip vyriausiojo propagandisto galva virstanti ekranu, ir labai primityvūs elementai, pavyzdžiui, kai jis galva daužo telefoną, kad išmuštų žinutes. Tai tarsi laiko tarpsnis tarp visiškos dehumanizacijos ir vis dar egzistuojančio tam tikro paprastumo. Tai sustiprina ir filmo kaip mitologinį aspektą. Jame atsiranda mitologiniai personažai, pavyzdžiui, turtingiausias žmogus pasaulyje, rusas, pranokstantis gamtos dėsnius. Jis sugeba per kelias sekundes pastatyti dangoraižį dykumoje, pasitelkdamas sugedusį nuotolinio valdymo pultelį. Ta įtampa filme vėl pasikartoja. Gaila, kad dauguma šiuolaikinių filmų yra daug paprastesni, daug nuosaikesni, nei realus gyvenimas. Kai skaitai naujienas ar apsižvalgai gatvėje, matai įvykius, kurie yra žymiai beprotiškesni ir keliantys nerimą labiau nei bet koks vaidybinis filmas.

◗ Antroji filmo dalis dykumoje, pateikia introspektyvią kelionę ne tik erdvėje, bet ir laike, keliančią prisiminimų ir vaizduotės klausimus.

Pirmoji dalis yra kupina ekspresijos. Viskas yra perspausta. Per daug spalvų, per daug triukšmo, per daug šokių, per daug kičo. Joje atsiskleidžia ir visuomenės aklumas bei perversija. Jaučiasi akivaizdus iškrypimas. Antroji dalis, tik iš pirmo žvilgsnio, yra ramesnė, tikresnė. Joje vaizduojama realybė, kurioje nėra intymumo. Kokia intymumo prasmė karo metu, kai bombarduojama Gaza? Buvę meilužiai gali prisiminti savo jaunystės jausmus, bet juos žlugdo dabartinė situacija. Bučiuotis, kai fone dega Gaza, reiškia būti ir izraeliečiu, ir pasaulio piliečiu. Mano nuomone, antroji dalis nėra sveikesnė už pirmąją. Ji tiesiog kitokia savo forma, per moterų personažes pateikia pasaulio dehumanizaciją. Meilės prisipažinimai ir bučiniai tampa absurdiški, iškreipti karo siaubo akivaizdoje. Palikti miestą ir vykti į laukinę gamtą nėra išeitis. Tai pažįstama tema apie menininką, kuris ieško, leidžiasi į egzistencinę kelionę, kad rastų įkvėpimo kurti. Čia tas įkvėpimas yra blogiausias, kokį tik galima įsivaizduoti.

◗ Kas vaidina Jud ir Jasminą?

Ariel Bronz prieš vaidindamas mano filme nebuvo profesionalus aktorius. Jis yra labai radikalių ir provokuojančių avangardinio performansų kūrėjas. Jis yra absoliučiai nuostabus. Kai susitikau su juo, jis prisipažino, kad visada svajojo vaidinti populiariame filme ar televizijos seriale. Mane sujaudino jo paprastas noras būti „normaliu“. Izraelyje kinas nyksta, o aktoriai dažnai priversti dalyvauti kvailuose projektuose, kad galėtų pragyventi. Viskas, kas alternatyvu, tapo maža niša. Jud gali laižyti visus batus, kokius tik nori, bet abejoju, ar jis pasieks savo tikslą. Jis tam per daug keistas, užkeiktas unikalumo prakeiksmu. Efrat Dor yra visiška Arielio Bronzo priešingybė. Aktorė vaidino populiariame Izraelio televizijos seriale. Kai buvo jaunesnė, svajojo išgarsėti Amerikoje. Praleido vienuolika metų Los Andžele, bet jos tarptautinės karjeros planai niekada neišsipildė. Kai matai Arielį ir Efrat kartu, labai greitai pastebi jų panašumus ir skirtumus, kurie taip pat atsispindi filme. Naama Preis, vaidinanti Lėją, būtų buvusi puiki Jasmina, bet man buvo įdomiau matyti ją vaidinant Jud buvusią meilužę, moterį, kuri kalba, o ne veikia. Ji yra vienintelis filmo personažas, kuris tikrai kalba.

◗ Ką reiškia filmuoti šalyje, kurioje vyksta karas?

Pirmą kartą gyvenime daugybė techninių darbuotojų atsisakė dirbti prie filmo dėl jo temos ir iš dalies dėl manęs. Kasdien koks nors komandos narys palikdavo filmavimo aikštelę. Turėjau ne vieną aštrią diskusiją su žmonėmis, kurie aiškino, kodėl nenori dalyvauti projekte. Teko samdyti serbą vyriausiąjį grimo meistrą, nes paaiškėjo, kad visi Izraelio grimo meistrai yra labai patriotiški. Supratau, kad aš nepasikeičiau, bet pasikeitė realybė šalyje. Tas pats nutiko ir su aktoriais, kurie iš pradžių labai norėjo filmuotis. Jų agentai paskambino mums ir pasakė, kad jie persigalvojo, pateikdami keistus paaiškinimus. Tai šokiravo ir įstūmė mus į paranojišką būseną. Kai filmavome Kipre, prasidėjo karas su Libanu. Turėjome sutrumpinti filmavimo laiką. Filmo kūrimas karo sąlygomis kėlė daug problemų gamybos komandai ir padidino filmo sąnaudas. Scenos, kurioje nufilmuotas Gazos ruožas su virš jo kylančiu didžiuliu dūmų stulpu, garso takelyje girdisi tikri sprogimai. Kai filmuoji bučinį ant kalvos, nuo kurios matosi Gaza, galvoji, kiek žmonių žuvo iki kadro filmavimo pabaigos. Vieno iš komandos narių tėvas buvo „Hamas“ nužudytas įkaitas. Kito komandos nario sūnus karys bombardavo Gazą. Filmuojant sceną ant žymaus Meilės kalno, dirbome labai mažoje komandoje, nes buvome draudžiamoje karinėje zonoje, ir armija jau buvo benutraukią mūsų filmavimą, bet, laimei, sutikome malonų ir kinu besidomintį jauną karininką, kuris leido filmuoti ilgiau.