Kaip filme „Dahomėja“ keliami klausimai rezonuoja mūsų istorijos ir kultūros kontekste? Diskusija apie Lietuvos kultūros vertybių situaciją ir postkolonializmą.

Lapkričio 25 d. LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ inicijuotas neįprasto žanro renginys – „Postkolonializmas: nuo Benino iki Lietuvos“. Bendradarbiaudamos kultūros įstaigos apjungė šiuo metu NDG veikiančias Pietų Afrikos Respublikoje kūrusio lietuvių išeivijos dailininko Prano Domšaičio ir PAR fotografo Davido Goldblatto parodas bei naujo, šį savaitgalį Lietuvos kino teatrus pasieksiančio senegaliečių kilmės režisierės Mati Diop filmo „Dahomėja“ peržiūrą. Po ekskursijos P. Domšaičio parodoje ir filmo seanso vyko diskusija, kurioje dailės istorikė, mediavistė prof. dr. Giedrė Mickūnaitė, režisierius Karolis Kaupinis bei kultūrologas, publicistas ir eseistas prof. dr. Almantas Samalavičius, atsispirdami nuo filme užduodamų klausimų, kalbėjo apie postkolonializmo studijų taikymą, bandant geriau suprasti Lietuvos istoriją ir dabartį bei mūsų kultūros paveldo situaciją. Renginys parodė, kaip filmas apie šiandieninį Beniną ir jo pokolonijines įtampas, gali stipriai rezonuoti Lietuvoje. Žemiau pateikiamos svarbiausios diskusijoje nuskambėjusios mintys.

„Taip toliau“ iniciatyvą palaikiusi NDG direktorė dr. Lolita Jablonskienė džiaugėsi bendradarbiavimu ir pabrėžė tarpdisciplininio renginio privalumus: „Dahomėjos“ peržiūra ir ją lydinti diskusija gilina šį rudenį ir žiemą galerijoje eksponuojamų parodų siūlomą pokolonijinį požiūrį, kuris šiandien yra plačiai pristatomas viso pasaulio muziejuose bei tarptautinėse parodose, tarp kurių – ir ką tik pasibaigusi Venecijos bienalė. Filme ne tik kultūros, bet ir politikos diskurse aštriai skambantis sugrąžinto muziejinio paveldo vertės šiuolaikinės visuomenės savimonei klausimas, manau, yra svarbus ir mūsų brandžios tapatybės tapsmui bei ateities vaizduotei.“

„PRANAS DOMŠAITIS (1880–1965). JOS / JO FIGŪRA“ parodos ekskursiją vedusi NDG kuratorė dr. Aušra Trakšelytė pasakojo, kad viena iš ekspozicijos dalių yra sutelkta į „jos“ portretą: „Paveiksluose nesunkiai atpažįstamas tuo metu dominavęs moters vaizdavimo kanonas, paremtas egzotizuoto grožio, etninių bruožų išryškinimo ir subtilaus psichologizmo imperatyvais. Šiuolaikiniu postkolonijiniu požiūriu tai kritinio apmąstymo reikalaujantis žvilgsnis į Kitą kultūrą ir žmogų.“ Parodoje taip pat yra keliamas ir su filmo tema besisiejantis kultūrinio paveldo klausimas. Iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo, 1920 m. susilietuvinosio pavardę, didžiausia kolekcijos dalis saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

Pasibaigus filmui G. Mickūnaitė sveikino renginio organizatorius radus progą „sumegzti tvirtą mazgą“ aktualia tema, sujungiant parodas, ekskursiją, filmą ir diskusiją. Jos teigimu, tokiuose renginiuose atsiskleidžia meno galia kelti klausimus. Juose ir aplink juos kylančiose diskusijose slypi didžiausias meno poveikis, net jei į visus klausimus atsakyti ir neįmanoma.

A. Samalavičius dalinosi įspūdžiais apie filme užfiksuotą diskusiją universitete, kurioje aptariama senovės kultūros artefaktų restitucijos reikšmė šiandieniniam Beninui: „Diskusija jau įvyko. Puiki, įdomi, nuoširdi diskusija, kurioje didžiausią įspūdį daro tai, kad žmonės sako, ką galvoja. Nėra jokio veidmainiavimo, ar bandymo pritapti prie vienos ar kitos politinės pozicijos. Lietuvoje tokio nuoširdumo ir atvirumo galėtume tik pasimokyti.“

Ieškant sąlyčio taškų tarp buvusių Vakarų kolonijų ir Lietuvos, postkolonializmo teorija atrodo kaip produktyvus įrankis, tačiau ne visi su tuo sutinka. Paklausus, kaip Lietuva atrodo šių studijų kontekste, A. Samalavičius sakė, kad apie tai reikėtų kalbėti visą semestrą universitete ir jo nuomone tai labiau studijos, nei teorija, nes tai ne koherentiška visuma, o platus diskursas, kuriame daug polemikos ir skirtingų požiūrių. Prieš ketvirtį amžiaus postkolonijinėmis studijomis susidomėjęs kultūrologas prisiminė, kad anuomet reikėjo įveikti daugybę slenksčių, nes vakaruose diskursas buvo formuojamas ant marksizmo pagrindų ir visų klasikų veikaluose buvo justi marksistinė intonacija. Tuo tarpu Baltijos šalyse – atvirkščiai – plito antimarksistinis diskursas: „Svarbu suprasti, kad postkolonializmo aklai taikyti negalima, visuomet reikia žiūrėti niuansuotai.“ – sako kultūrologas. A. Samalavičiaus kartu su kolegomis yra išleidęs knygą apie mentalitetų istoriją, kuri buvo nuožmiai kritikuota, nes daugelio Afrikos šalių problemų aktualizavimas Lietuvoje atrodė netinkamas. „Ačiū dievui, dabar jau taip nebėra. Justi augantis susidomėjimas tiek pas mus, tiek platesniame regione (estai su latviais mus jau lenkia). Visgi, rimto intelektualinio rėmo diskusijai postkolonializmo tema Baltijos šalyse vis dar trūksta. Pasipriešinimas egzistuoja ir akademiniame lauke, nes yra suinteresuotos grupės (akademinės gaujos), kurios siekia įtvirtinti savus diskursus ir neįsileidžia kitų. Kliūtis yra ir akademikų akiračio siaurumas, kai kažko pramokus nebesidairoma naujovių, stringama ties kadaise įsisavintomis žiniomis. Mūsų universitetuose kai kurios disciplinos disciplinų yra mirusios, mokslai, kurie kažkada buvo populiarūs, pvz. semiotika, dabar jau yra išsėmę savo pritaikymo galimybes.“

Giedrė Mickūnaitė sutiko, kad diskursas aktualus: „Almanto akademiniam pesimizmui galima priešpastatyti valios optimizmą: viskas sveiksta nuo mūsų pačių – kai pradėsim, kažkada ir gausis. Didžioji drama šioje temoje, kurią juokaudama vadinu priešdėlių drama, yra apie tai, kaip mes traktuojame priešdėlį „post“. Jis turi intensyvią ir ekstensyvią reikšmę. Jis yra ir kaip ryšys, ir kaip trūkis. Dekolonizuotis reikia pačiam – pradėti nuo savęs, atsispirti ir įsivardinti, kiek tavyje yra kolonisto ir kolonizuoto, ir nuspręsti, ką su tuo daryti.“

K. Kaupinis pridėjo, kad Lietuvos atveju, tai net nėra kažkas „post“, nes tiek pas mus, tiek Afrikoje ir kitur pasaulyje vis dar vyksta labai gilus kolonializmas. Tik dabar jis vyksta slaptesniais metodais – ekonominiais, išteklių manipuliacijom ir pan., kuriais veikia nebūtinai tuos kraštus anksčiau valdę imperijos. Kinijos veiksmai Afrikoje arba aktyviai kolonizuojamos šalia Europos Sąjungos esančios Balkanų pusiasalio šalys. „Tik pasitraukus vieniems kolonistams ateina kiti. Kokiame nors Malyje, buvusioje Prancūzijos kolonijoje, nuo bado gelbsti Jungtinės Tautos, tačiau nuopelnus propagandos būdu sau prisiima Rusija ir šalyje kyla Rusijos vėliavos, plėšikauti atvyksta Vagneris. Kolonizuotasis neatpažįsta naujo kolonisto.“ K. Kaupinis svarstė, kad tokiame kontekste nėra vietos priešdėliui „post“: „Mūsų atveju dekolonizuotis reiškia atsisakyti tam tikrų nepilnavertiškumo kompleksų bei žiūrėjimo į save kaip į objektą. Mums reikia atgauti subjektyvumą. Viskas prasideda nuo mūsų pačių. Filme „Dahomėja“ skambantis nacionalinis patosas primena mus prieš 30 metų, nors dabar girdint tokius pačius žodžius apie Lietuvą turbūt jau raukytumėmės. Nors išmokti pamatyti save kito kolonisto kolonizuotoje kolonijoje nėra lengva, žiūrint filmą, labai greitai pamatai save. Važiuojant į Vakarus norisi būti priimtam kitų imperijų, todėl sunku atsistoti į tą nuskriaustojo poziciją ir save matyti kaip žmogų iš Malio, Benino ar kitų buvusių kolonijų. Reikia empatijos, kurios filmas ir moko. Kad dekolonizuotumeisi, reikia priimti, kad buvai kolonizuotas. Kiek iš mūsų yra buvę Subsaharos Afrikoje ir gali įvardinti tų šalių sostines? Kaip mes apie juos nieko nežinom, taip ir Benine nieko nežino apie mus.“ – lygindamas kolonializmo pasekmes kalbėjo K. Kaupinis.

A. Samalavičius priminė, kad reikėtų nepamiršti savo pačių praeities. LDK sparčiai plečiantis į Rytus mūsų vadai vykdė kolonijinę politiką. Nors ir skyrėsi nuo britų ar ispanų, tai buvo ekspansija: „Tai nėra gerai apmąstyta. Nors jau 34 metai, kaip esame nepriklausomi, mūsų kultūros kūne ir mentalitete yra like daug nuosėdų, nes Lietuva 125 metus buvo kolonizuota ne tik sovietų, bet ir carinės Rusijos.“

Giedrė Mickūnaitė, norėdama į diskusiją įnešti šiek tiek polemikos, paprieštaravo teigdama, kad nors Lietuvos ekspansija tikrai buvo, esminis kolonializmo bruožas yra įsitikinimas civilizaciniu pranašumu, net jei jis tėra tikrovės neatitinkantis teiginys. „Nei barbarai užėmę Romą, nei LDK, kuri plėtėsi į rusėnų žemes, neturėjo to pranašumo. Pavyzdžių yra ir daugiau – normandų užkariavimai ir pan. Istorijoje vyko karai, užkariavimai – ne šventieji buvo protėviai. Bet kolonializmo ribą pirmiausia brėžčiau ties civilizaciniu pranašumu, ir pagal tai, ar žvilgsnis į teritoriją ir žmones yra kaip į išteklių, kurį reikia užvaldyti.“ – teigė G. Mickūnaitė.

Reaguodamas į G. Mickūnaitės argumentus, A. Samalavičius paprieštaravo, kad tokiu atveju nei sovietinės nei carinės kolonizacijos nelaikytume kolonizacija ir grįžtume prie žaidimo, kad tai tebuvo užsitęsusi okupacija. Kolonizacijos formų yra įvairių. Edvardas Saidas skaitydamas rusų klasikų tekstus pastebėjo, kad rusai dar XIX a. vykdė kolonijinę politiką Centrinėje Azijoje, kur kultūra buvo kur kas aukštesnė nei Rusijoje. Dabar pokolonijinių studijų atstovai sutaria, kad yra ne tik klasikinės kolonializmo formos, kaip britai Indijoje ar prancūzai Afrikoje, bet ir kitos formos. Pavyzdžiui, Britanijos veiksmai Airijoje. Tai vadinama „neklasikine” kolonizacija.

G. Mickūnaitė pakartojo, kad nebūtinai tas civilizacinis pranašumas tikras, svarbu, kad jis deklaruojamas. „Mūsų patirtyje, sovietmečiu kartojom, kad esam aukščiau okupantų, esam vakarai, bet vistiek turėjom daryti, kaip nurodydavo iš Maskvos.“

O kokia yra mūsų paveldo situacija? Ką mums pavyko išsaugoti per visas istorijos turbulencijas ir ko mums trūksta, kad galėtume kurti nuoseklų savo šalies naratyvą? G. Mickūnaitės teigimu, pati opiausia problema yra tai, kad Lietuvos metrika vis dar yra Maskvoje. Kiti parduoti arba pagrobti, išvežti giminių ir pan., artefaktai yra saugomi mums žinomuose Vokietijos ar Rusijos rinkiniuose. „Kol Lietuvos metrika bus Maskvoje, tol nebus ištaisyta esminė atminties vagystės problema, kurios pradžia buvo carinė okupacija.“– sakė dailės istorikė.

K. Kaupinis pasidalino savo pastarojo meto patirtimi, kuomet jam buvo patikėta kuruoti naujai atidaryto Kauno miesto muziejaus ekspoziciją. „Režisuojant miesto muziejų į istorinius objektus žiūrime kaip į pagalbinę priemonę, raiškos formą, kuria pasakojame miesto istoriją. Dažna Lietuvos istorinių muziejų problema – labai atsitiktinių daiktų kolekcija. Gauni saują monetų, naginę, nutrupėjusį tinko gabaliuką bei porą nuotraukų ir turi juos išeksponuoti taip, kad atrodytų, jog būtent šiuos objektus ir norėjai turėti ekspozicijoje. Utriruoju, bet eksponatų pasirinkimas tikrai nedidelis. Tenka apžaidinėti tą trūkumą – pasitelkti vaizdą, garsą, kvapą, lytėjimą, kad tas vienas daiktas suskambėtų. Natūraliai ateina klausimas, o kur viskas? Kodėl nieko nėra? Kodėl iš gilios senovės materialus išliko tik žemės kalnas (piliakalniai), bet nėra jokių daiktų ar jų - vos keli? Skaitant kronikas apie didįjį maskvėnų tvaną, kas darėsi Lietuvoje, kaip Vilniaus gatvėmis buvo tampomi Leono Sapiegos palaikai, ištraukti iš sarkofago Katedros požemiuose, pasidaro aišku, kur dingo LDK turtai - auksas, marmuras ar bet kokios kitos tų laikų vertybės. Pirmą kartą taip tiesiogiai susidūriau su materijos trūkumu, ne tik iš XV a., bet net ir iš naujesnių laikų. Pavyzdžiui, tragiškai trūksta pirmosios sovietinės okupacijos represijų vaizdų. Yra likę tik tai apibūdinantys tekstai. O juk šiuolaikinis žmogus į muziejų neateina skaityti tekstų. Žiūrint „Dahomėją“, kai mačiau uždarinėjamą dėžę su į Beniną grįžtančiu buvusių monarchų statula, prisiminiau kino kronikas, kur Sąjūdžio metu į Kėdainių aerodromą parskraidinami tremtinių karstai. Blaškydamiesi tarp medinių dėžių, kuriose belikę vos keli kaulai, žmonės ieško savo artimųjų. Scenos analogiškos“

Filme „Dahomėja“ pasakojama apie 26 kultūros vertybių restituciją Vakarų Afrikai, ir garsiai klausiama, kodėl tik 26-ios iš 7000? Šis klausimas rezonuoja plačiai. G. Mickūnaitė optimistiškai pridūrė, kad reikia nepamiršti, jog nesatis taip pat yra mūsų istorijos dalis ir mums tenka tą nesatį rodyti, pasitelkiant šiuolaikines technologijas.

A. Samalavičius pastebėjo ir kitą filme tiksliai apčiuopiamą problemą: „XIX-XX a. meno knygose akivaizdi europinio meno viršenybė prieš kitus, bet iš tų kolonizuotų šalių viskas buvo vis tiek išgabenta. Tai reiškia, kad išmanančių ekspertų buvo pakankamai. Antraip viskas būtų buvę sunaikinta. Lygiai taip pat ir iš mūsų viskas buvo grobiama ir išvežama. Įdomu tai, kad kolonializmo atveju yra grobstoma ne tik instituciškai, pagal valstybių užsakymą, bet įsijungia ir privatūs asmenys. Kaip André Malraux, kultūros ministras Charles de Gaulle vyriausybėje, vėliau išgarsėjęs muziejaus be sienų koncepcija, būdamas vos 23-erių metų Kambodžoje apsimetinėjo dideliu orientalistu ir bandė išgabenti Banteay Srei šventyklos bareljefus. Šalyje be valstybingumo ir institucijų niekas nefiksavo kas ir kur buvo išvežama ir dabar labai sunku susigaudyti, kas buvo prarasta. Lietuvoje yra anekdotinių užuominų – ko mes tik neturėjom, ir Rubensą, ir Rembrantą – bet be dokumentų negalime nieko įrodyti. Karolis teisus, nuėjus į muziejų susidarai įspūdį, kad tada nieko daugiau be vyžų ir nebuvo. Bet iš tiesų juk daugelis dalykų yra išgabenti. Sovietmečiu viskas buvo vagiama ir niokojama, dalis daiktų atsidūrė pas kolekcininkus, kai ką pavyko susigrąžinti. Prisiminkime, kad XIX a. valdovų rūmų liekanų niekas iš vilniečių nenorėjo griauti, suprasdami šio objekto simbolinę vertę. Visi lietuviai oriai atsisakė. Tai kolonizatorių reikalavimu padarė vienas ne lietuvių kilmės pirklys.“

G. Mickūnaitė primena, kad ir Lietuvos istorijoje buvo asmenybių, kaip grafas Tiškevičius, kurios važiuodavo į Egiptą ar kitur pirkti senovės artefaktų, dažniausiai išplėštų iš sarkofagų. „To meto kategorijomis Tiškevičius jas pirko, bet egiptomanija – labai probleminis reiškinys, kurį Lietuvos istorijos kontekste išsamiai ištyrinėjo Aldona Snitkuvienė. Kiti atvejai, kaip kokios necukių figūrėlės Čiurlionio dailės muziejuje, yra atėję iš dvarų kolekcijų. Kaip jos ten pateko – nežinome. LNDM turi padovanotą aborigenų meno kolekciją, kuri, tikimės, buvo pirkta. Pilnos dokumentacijos nėra. Svarbu suprasti, kad tai, kas XIX a. atrodė legalu, iš šių laikų pozicijos atrodo kaip vandalizmas. Mes negalim pakeisti XIX a., bet galim pakeisti savo sampratą, kaip jame vykusius procesus vertiname dabar.“ – svarstė G. Mickūnaitė.

K. Kaupinis pastebi, kad požiūris keičiasi ne tik artefaktų atžvilgiu, bet ir apskritai į kultūros ir istorijos paveldą. „Dirbant Kauno muziejuje, galvojau, kad tai, kas 7-8 deš. reiškė rekonstruoti iš šiandieninės paveldo politikos perspektyvos atrodo kaip vandalizmas. Pvz. yra pasirenkamas vienas sluoksnis, dėl kurio sunaikinami visi kiti istoriniai sluoksniai. Atsargiau žiūrėčiau į šiandieninės sampratos taikymą praeičiai, nes aktualiau žiūrėti, kokia viso to tąsa šiandien, kaip tam užkirsti kelią.“

Kaip mes jaučiamės ir kaip turėtume jaustis šių pokolonijinių įtampų kontekste? Norime laikyti save lygiaverčiais europiečiais, bet požiūris šiek tiek keičiasi galvojant apie Vakarų kolonijinę praeitį ir nusikaltimus kitoms pasaulio šalims bei kultūroms. Apie tarptautinius ir tarpkultūrinius santykius, K. Kaupinis sako, kad tai reikalauja daug asmeninės atsakomybės. Kaskart susidūrus su žmogumi iš kitos kolonijos, ar žmogumi iš kitos imperijos, reikia vis iš naujo paaiškinti savo poziciją, kaip kažką, kas yra nei ten, nei ten. „Ne kiekvienas baltas žmogus automatiškai yra imperinis kolonizatorius. Tai tenka aiškinti žmogui iš valstybių, kolonizuotų Vakarų imperijų. Tačiau jų piliečiui mums taip pat tenka aiškinti, kad gali būti baltaodis ir kolonizuotas. Prancūzui tol neaišku, kodėl rusas Latvijos sostinėje neturėtų reikalauti su juo kalbėti rusiškai, kol nepaaiškini, jog tas rusas - tai ne alžyrietis paryžiuje, o prancūzas kur nors Uagadugu. Tai ne mažuma iš kolonijos jos buvusioje imperijoje, tai kolonistas savo buvusioje kolonijoje. Tačiau kad tai suvoktume, reikia pažiūrėti į save kaip į koloniją. Reikia nuolat suvokti savo išskirtinumą iš abiejų perspektyvų. Mes iš tiesų stovim tarp – reikia darbo su abiem pusėm. Pavyzdžiui, Rusijos kolonijose labai sunku susišnekėti. To paties kolonizatoriaus kaip ir mūsų, Centrinės Azijos žmonėms, sunku kažką pasakyti, nes ten vis dar dėstoma II pasaulinio karo istorija iš imperijos pozicijos. Kalbėti su tadžiku arba kazachu yra sunku. Uzbekai nieko nežino apie tai, kad juos kolonizavo ir išmarino badu, nes mokykloj nieko nesakė. Pas juos nėra jokios dekolonizacijos. Bet kitą vertus, ir pas mus daug kas taip galvoja – pono ir baudžiauninko santykis vis dar gajus. Visų pirmiausia dekolonizuotis dar reikia sau patiems.” – sakė K. Kaupinis.

Globaliame šiuolaikinio meno kontekste, kuriame aktyviai dalyvauja ir kūrėjai iš Lietuvos, labai daug dėmesio skiriama menui iš buvusių kolonijų. Kalbėdama apie mūsų poziciją G. Mickūnaitė priduria, kad „neturint kolonistinės praeities, reikia nepamiršti, kad turime baltojo žmogaus atsakomybę. Kartais tai pasireiškia latentiniais būdais, kasdieniu rasizmu. Pritariu Karoliui, kuris sako, kad geras seansas prieš veidrodį tikrai nepakenktų.“

Šiemet Venecijos bienalėje pagrindinį prizą laimėjo Australijos paviljonas, kuriame jautriai parodyta kaip žmonės dingsta – iš pradžių jų vardai, vėliau lieka tik lytis ir kiti statistiniai duomenys. Tada atsiranda anglosaksiški vardai ir tokiu būduistorija yra ištrinama. G. Mickūnaitė kritikavo Bienalės pagrindinę parodą už iliustratyvumą ir tiesmukumą, tačiau pripažino, kad tokie paviljonai kaip Benino ar PAR buvo labai geri ir rezonavo su „Dahomėja“. „Kaip ir filmas, geras menas palieka sąmonės užkratą. Raštininko stalas, ant kurio rinkdavo mokesčius, atvežtas ir pastatytas Venecijoje veikia daug stipriau nei kūriniai apie tai. Visais laikais buvo ir bus visokio meno. Tame tarpe ir labai stipraus.“ – sakė G. Mickūnaitė.

Baigiantis diskusijai pradėta svarstyti apie ateities perspektyvas. A. Samalavičius priminė filme rodytą diskusiją, kur jaunuoliai aistringai laikosi savo pozicijų. Vieni sako, kad 26 skulptūrėlės yra mažai, kiti – kad geriau, nei nieko. Kultūrologo nuomone, panašiai diskusijai vykstant Lietuvoje taip pat būtų skirtingų pozicijų: „Svarbu suprasti, kad pokyčiai vyksta ne tik kolonizuotų visuomenių tarpe, bet ir kitoje pusėje. James Robertson (su kuriuo turėjau malonumo bendrauti) 6 deš. dirbo britų vyriausybėje prie dekolonizacijos procesų ir nukalė garsią frazę „winds of change“, su kuria viskas prasidėjo. Tokie žmonės nuveikė didžiulį darbą, Kita vertus, tokių procesų veikėjų vaizdiniai neretai prieštaringi, kaip ir Michailo Gorbačiovo – viena vertus jis atsakingas už sausio įvykius, kita vertus – ar be jo pradėtos „perestroikos“ galėtume kalbėti apie laisvą Lietuvą? Istorijoje yra daugybė prieštarų. Pokyčiai vyksta, daug Vakarų muziejų buvusioms kolonijoms grąžina savo kolekcijų turtus, vyksta visuomenių švietimas, kurios ima prisiimti atsakomybę, už tai, ką kadaise pagrobė.”

A. Samalavičius pastebi, kad nelengva lygintis su britu ar prancūzu: „Kokia dalimi mes laikome save europiečiais ir kokią atsakomybę su tuo nešame? Su viskuo būdami ne Vakarų, o Rytų europiečiais tapatintis neturėtume. Kai kurios visuomenės turėtų išsiaiškinti tarpusavyje apie tai, ką jos yra padarę kolinizuotiesiems. Yra ir pozityvių dalykų, pavyzdžiui, prancūzai dabar skiria dideles lėšas budizmo paminklų restauravimui, archeologų komandos dirba Vietname, Laose, Kambodžoje. Kolonizuotos šalys anksčiau neturėjo muziejinių institucijų, nebuvo kur būtų galima geromis sąlygomis saugoti artefaktus. Ir filme skulptūros eksponuojamos rūmuose, ne muziejuje. Kolonizatoriai turi prisiimti kaltę. Spaudžiamos intelektualų ir visuomenės grupių vyriausybės pradeda grąžinti skolą. Tik reikia suprasti, kad neįmanoma jos sugrąžinti per vieną parą. Dabar Amerikoje pradedamos griauti kolonizatoriams statytos 200 metų skulptūros o tai n, bet istorijos perrašyti per vieną dieną neįmanoma, kaip neįmanoma ir jos ištrinti. Vienaip ar kitaip, reikia pritarti, kad vyksta pozityvūs sąmonėjimo pokyčiai Europoje. Apie ką legaliai nė negalvojom vakar, šiandien jau realu.“ – optimistiškai diskusiją pabaigė A. Samalavičius.